Vokietijos katalikiškas žinių portalas „Kath.net“ paskelbė interviu su kardinolu Kurtu Kochu, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininku. Pora klausimų buvo apie istorinį Kretoje birželio pabaigoje vykusį ortodoksų Susirinkimą, ruoštą keletą dešimtmečių. Nors paskutinėmis dienomis keturios iš keturiolikos ortodoksų Bažnyčių atsisakė jame dalyvauti, tačiau kitos susirinko ir priėmė keletą svarbių dokumentų. Kardinolas Koch vadovavo Katalikų Bažnyčios stebėtojų delegacijai. Ji dalyvavo Susirinkimo atidaryme ir uždaryme, tačiau Susirinkimo diskusijos vyko už uždarų durų, jas apžvelgiant kasdienėse spaudos konferencijose.
„Faktas, kas Susirinkimas įvyko, turėtų būti vertinamas teigiamai“, - sakė kardinolas Koch. Kitas uždavinys yra Susirinkime priimtų dokumentų priėmimas kiekvienoje Bažnyčioje, kiekvienu lygiu. Tai ne dogminiai dokumentai, bet labiau sielovadiniai ir disciplininiai. Yra kalbama apie mažus žingsnelius. Kardinolas Koch paminėjo dokumentą apie diasporą. Ortodoksų tradicijoje labai svarbus teritorinis principas: vienas vyskupas mieste. Tačiau dėl migracijos viename mieste gali būti daug ortodoksų, priklausančių skirtingoms Bažnyčioms. Žingsnis buvo žengtas, tačiau problema iki galo nebuvo išspręsta.
Daugiausia diskutuota dėl dokumento apie ekumenizmą, nes ortodoksijoje yra įvairių krypčių šiuo klausimu. Viena kryptis ekumeniškai labai atvira, o kita labiau uždara. Anot kardinolo Kocho, jis girdėjo, kad ilgai diskutuota apie tai, kaip suvokti kitas krikščioniškas Bažnyčias, ar jas vadinti „Bažnyčiomis“. Po ilgų svarstymų buvo atrasta kompromisinė formulė – ortodoksai pripažįsta „istorinį Bažnyčių vardą“. Ką tai reiškia konkrečiau, reikia išanalizuoti, ypač katalikų ir ortodoksų dialoge.
Kitas sunkumas yra tai, kad dokumente nedaromas joks skirtumas tarp katalikų Bažnyčios, kuri turi tas pačias struktūras kaip ir ortodoksų Bažnyčia, ir kitų Bažnyčių. Tai susiję su tuo, kad laipsniškumas, suformuluotas Vatikano II Susirinkime, yra nežinomas ortodoksijoje, kurioje sprendžiama pagal principą „viskas arba nieko“. Žinoma, tai dialogo nepadaro lengvu. Vis tik dokumento priėmimas yra geras dalykas, ženklas, kad ekumeniniai santykiai ir dialogai turi būti tęsiami.
Lieka klausimas apie Susirinkime nedalyvavusias Bažnyčias. Jos turi galimybę išreikšti nuomones apie dokumentus ir juos įsisavinti. Tai yra svarbu. Kita vertus, lyginant su keletą metų trukusiu Vatikano II susirinkimu, ortodoksų Susirinkimas buvo trumpas, nors ir ilgai ruoštas. Galbūt jame dalyvavę pajuto, kad kažkada ateityje reikėtų ilgesnio nei savaitė susirinkimo ir toks bus surengtas.
Kiti interviu klausimai lietė katalikų ar, plačiau žiūrint, krikščionių santykius su musulmonais. Buvo prisiminta gegužės mėnesio kardinolo Kocho konferencija Kembridže, Anglijoje, kurioje esą tvirtinta, kad krikščionys „turi atversti musulmonus“, o keletas apžvalgininkų prabilo apie „prozelitizmą“.
Interviu „Kath.net“ agentūrai kardinolas Koch patikslino, kad kai kurių žodžių jis visai nepasakęs, bet jie buvo žiniasklaidos antraščių įdėti į jo lūpas. Konferencija pirmiausia vyko apie katalikų ir žydų dialogą, pabrėžiant jų specialų ryšį. Viename konferencijos duoto interviu metu, anot kardinolo, jis pasakė, kad kiekvienam smurtautojui būtinas atsivertimas – antraštėse tai ir tapo teiginiu, kad „visi musulmonai turi būti atversti“.
Tiesa, kad pagal katalikišką savimonę Bažnyčia turi misiją evangelizuoti visas tautas ir liudyti tikėjimą. Tačiau ne bet kokiu būdu. Katalikų Bažnyčia yra vienas iš stipriausių balsų prieš prozelitizmą. Kaip 2007 metų kreipimesi į Lotynų Amerikos vyskupus pabrėžė popiežius Benediktas XVI, Bažnyčia auga ne prozelitizmo, bet patrauklumo dėka. Taip, kaip Kristus patraukė kitus link savęs savo meilės jėga ir aukščiausia auka ant Kryžiaus. Taip turi elgtis ir Bažnyčia. Ji misionieriška, tačiau vykdo savo misiją ne bet kaip. Ji nori įtikinti apie tikėjimą, o ne „įvilioti“. Įtikinimo ir liudijimo metodas gerbia žmogaus laisvę, o „įviliojimas“ – ne. O kad įtikintum, reikia kalbėtis, reikia dialoguoti – taip pat ir su islamu.
Ar krikščionys turi remti islamo ir jo institucijų plėtrą? Koks „atšalusios“ krikščionybės santykis su „karštu“ islamu? Pasak kardinolo Kocho, kai kalbame apie islamą demokratiškoje visuomenėje, yra teisinga remti galimybę musulmonams išgyventi savo tikėjimą. Tačiau nepamirštant nuoseklumo: lygiai taip pat reikia remti, pavyzdžiui, seniai trokštamos ortodoksų seminarijos atidarymą Turkijoje.
O kalbant apie „atšalimą“, kardinolas Koch pabrėžė, kad problema yra ne tiek islamo stiprumas, kiek krikščionybės nusilpimas. Bet ji gali išgyti vėl atrasdama savyje pulsuojančią karštą srovę, dėl apsimestinio kuklumo neslėpdama Europos krikščioniškų šaknis, bet užstodama jas. (Vatikano radijas)
Nuotrakoje: Kardinolas Kurt Koch - REUTERS
